Pasilinksminimui
Re: Pasilinksminimui
Jei zmogus sako, kad nemegsta alaus - jis meluoja.
Re: Pasilinksminimui
http://www.youtube.com/watch?v=_108o6CI2eA :DDD iki asaru!
Re: Pasilinksminimui
Pareina Petriukas namo ir sako tevui:
- Tėti šiandien gavau sexo!
- O tai puiku, einam po 100g padarysim!
- O tėti noriu paklaust: o man dar ilgai šikna skaudės?:D
- Tėti šiandien gavau sexo!
- O tai puiku, einam po 100g padarysim!
- O tėti noriu paklaust: o man dar ilgai šikna skaudės?:D
- Albis e30
- Posts: 227
- Joined: 08 Apr 2010 21:57
- BMW: E30 M-TECH2 SEDANAS, E30 M-TECH2 CABRIO
- Location: Telsiai-UK
Re: Pasilinksminimui
http://www.youtube.com/watch?NR=1&v=2wA ... ature=fvwp
Linksma gal nelabai, bet isradimas tai geras
Linksma gal nelabai, bet isradimas tai geras
- Rule
- Posts: 221
- Joined: 28 Aug 2007 19:06
- BMW: E92 330d, E30 325i, E36/5 323Ti
- Location: Vilnius
- Contact:
Re: Pasilinksminimui
PAGIRIOS...
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.
Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir t
os pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve.
Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.
Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.
O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.
Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.
Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal – pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.
Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.
Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.
Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.
Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.
Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.
Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.
Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.
Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.
Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.
Man liko tik du variantai.
Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.
Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.
Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musė. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiulbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musė, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..diec, tiesiog py...diec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Balbieriškio čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musės auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Antaniuuuukas, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musę pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...diec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musė tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musė ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musę. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musė tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musė, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musė tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią šiknaskylę. Šmėkštelėjo mintis: jei Musė laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano trizną. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip Musė atrodys, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.
Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musė ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musė keistai inkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Muse, Musyte, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musę, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musė judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, ach..jelinau galutinai. Musę apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musės šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička...
(aut. nežinomas)
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.
Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir t
os pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve.
Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.
Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.
O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.
Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.
Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal – pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.
Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.
Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.
Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.
Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.
Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.
Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.
Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.
Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.
Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.
Man liko tik du variantai.
Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.
Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.
Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musė. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiulbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musė, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..diec, tiesiog py...diec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Balbieriškio čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musės auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Antaniuuuukas, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musę pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...diec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musė tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musė ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musę. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musė tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musė, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musė tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią šiknaskylę. Šmėkštelėjo mintis: jei Musė laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano trizną. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip Musė atrodys, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.
Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musė ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musė keistai inkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Muse, Musyte, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musę, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musė judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, ach..jelinau galutinai. Musę apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musės šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička...
(aut. nežinomas)
www.cubee.lt - sėdmaišiai, sėdmaišių nuoma
www.goblinada.net - pirkimai UK aukcionuose
www.rwdfanai.lt - aprašymo nereik
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
PIGŪS BMW COILAI (JOM, TA TECHNIX, AP) Visi klausimai PM
Kainų pvz.: E36, E36/5 = 750lt | E30 = 1000lt | E46 = 900lt ir t.t.
www.goblinada.net - pirkimai UK aukcionuose
www.rwdfanai.lt - aprašymo nereik
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
PIGŪS BMW COILAI (JOM, TA TECHNIX, AP) Visi klausimai PM
Kainų pvz.: E36, E36/5 = 750lt | E30 = 1000lt | E46 = 900lt ir t.t.
- vroncato
- Posts: 401
- Joined: 02 May 2012 19:43
- BMW: Ex E28 Pasirodo vogtas E39 530d black
- Location: E90 335d 373 HP & 700 Nm stage 2
Re: Pasilinksminimui
Nomuoju E39 girgždukų išpresavimo įrankį
- 318is bolidas
- Posts: 1481
- Joined: 21 Feb 2008 13:44
- Location: Lietuva
- Contact:
- Rule
- Posts: 221
- Joined: 28 Aug 2007 19:06
- BMW: E92 330d, E30 325i, E36/5 323Ti
- Location: Vilnius
- Contact:
Re: Pasilinksminimui
bet šitie skelbimai tai jau grynai dėmesio stoka
www.cubee.lt - sėdmaišiai, sėdmaišių nuoma
www.goblinada.net - pirkimai UK aukcionuose
www.rwdfanai.lt - aprašymo nereik
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
PIGŪS BMW COILAI (JOM, TA TECHNIX, AP) Visi klausimai PM
Kainų pvz.: E36, E36/5 = 750lt | E30 = 1000lt | E46 = 900lt ir t.t.
www.goblinada.net - pirkimai UK aukcionuose
www.rwdfanai.lt - aprašymo nereik
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
PIGŪS BMW COILAI (JOM, TA TECHNIX, AP) Visi klausimai PM
Kainų pvz.: E36, E36/5 = 750lt | E30 = 1000lt | E46 = 900lt ir t.t.
- 318is bolidas
- Posts: 1481
- Joined: 21 Feb 2008 13:44
- Location: Lietuva
- Contact:
Re: Pasilinksminimui
tas mazeikiu tai cia pirkejas kaip supratau is nepasitenkinimo idejo, nukopines duomenis is pirikupo pas kuri apziurinejo...
Re: Pasilinksminimui
https://www.youtube.com/watch?feature=p ... kystXohWzI Geri komentatoriai
Jei zmogus sako, kad nemegsta alaus - jis meluoja.
Re: Pasilinksminimui
http://www.youtube.com/watch?v=HUmE7-mFtjs
buvo nebuvo bet geras sitas ko tain nekanalina
buvo nebuvo bet geras sitas ko tain nekanalina
- 318is bolidas
- Posts: 1481
- Joined: 21 Feb 2008 13:44
- Location: Lietuva
- Contact:
Re: Pasilinksminimui
BMW sveikina su artejanciomis sventemis:
"Obviously, the faster you travel, the sooner you get to where you’re going. So you can see more and do more and learn more. Speed makes you cleverer." - Jeremy Clarkson